Mokėjimas prisitaikyti

Šiandien, kad pateisinčiau sportininko” etiketę, turiu labai stipriai pasistengti. Dažnai žmonės mato galutinį rezultatą – mano fizinę formą, tačiau nemato, kiek turiu paaukoti, kad ją išlaikyčiau. Mato mano entuziazmą, tačiau nežino, kad man kartais labai sunku kovoti su tingumu, sunku mobilizuotis psichologiškai ir tinkamai nusiteikti treniruotei.

Jei nėra sąlygų – dar nereiškia kad nėra galimybės.

Nenoriu skambėti banaliai ir kalbėti apie tai, jog žmonės visada ieško pasiteisinimų, užstrigę savo komforto zonoje, atidėlioja ir pan. Bėda ta, kad pasiteisinimai dažnai būna tikrai svarūs – mus iš tikrųjų kartais užklumpa nenumatytos gyvenimo aplinkybės, kaip liga, intensyvus darbo grafikas ar kita. Tačiau net ir turėdami nepalankias sąlygas, visada galime ir turime išmokti prisitaikyti taip, kad fizinis aktyvumas nenutrūktų visiškai. Svarbu atsiminti, jog nepaisant visų iššūkių, negalima sau leisti nesportuoti ilgą laiko tarpą – ilgiau nei 10 dienų. Labai dažnai, jei žmonės negali sportuoti pilnutinai, nesportuoja iš vis, nes „nebėra palankių sąlygų“, tačiau sąlygos visada yra, skirtumas tik tas, jog kartais jos būna geresnės, o kartais blogesnės, bet sąlygos visada yra. Net ir blogos sąlygos yra sąlygos.

Kartais reikia prisitaikyti, kad susikurtum sau šansą

Pamenu, kai buvau paauglys ir bandžiau atlikti sudėtingą peršokimą per skersinį, užkliuvo kojos ir krisdamas smarkiai susitrenkiau ranką, lūžio nebuvo, tačiau buvau priverstas kurį laiką nešioti langetę. Žinoma, kad galimybės sportuoti labai sumažėjo, tačiau vistiek dariau atsispaudimus nuo alkūnių, vistiek galėjau daryti atsilenkimus presui, vistiek galėjau daryti pritūpimus kojom.

Šiandien aš nebeesu paauglys, dirbu pilnu etatu – visą darbo dieną, po darbo dienos dažniausiai neturiu energijos ir tikrai ne visada degu noru sportuoti, tačiau aš visiškai neatsisakau aktyvios fizinės veiklos. Keliuosi anksčiau, kad spėčiau pasimankštinti, bent 20 min., kad neprarasčiau formos, tačiau labai dažnai ryte norisi miego ir atrodo, kad nėra tam energijos, todėl tenka sportuoti po darbo dienos. Būna dienų, kai pralaimiu psichologinę kovą prieš save ir treniruotės būna neefektyvios, neprisiverčiu sportuoti taip, kaip galėčiau, tačiau aš niekad neatsisakau sporto visiškai. Jei taip gavosi, kad neturėjau laiko šiandieną, vadinasi teks atsigriebti rytoj ar savaitgalį. Jei ryte neturiu energijos sportuoti, jaučiuosi neišsimiegojęs, vadinasi kitą dieną turiu eiti anksčiau miegoti. Jei nepavyko nueiti anksčiau miegoti ir kitą dieną jaučiuosi dar labiau pavargęs, vadinasi reikia daryti lengvesnę treniruotę, treniruoti mažesnę raumenų grupę: pečius, rankas.

Taigi, aš nuolat prisitaikau ir visada sukuriu sau galimybę pasportuoti, nes žinau, kad jeigu aš sustosiu, po to labai dėl to gailėsiuosi. Kartais pasitaiko tokių dienų, jog jaučiuosi lyg apspangęs, tada išeinu pasivaikščiot ir tiesiog vaikštau greitai – pasidarau kardio treniruotę, tai padeda sumažinti įtampą ir tuo pačiu neapleidžiu fizinės veiklos. Taigi svarbiausia nesustoti ilgiau nei 10 dienų,  suvokti, kad visada galima prisitaikyti prie nepalankių gyvenimo aplinkybių,o tai ugdo valią ir discipliną.

Autorius Ronaldas Račkauskas

Ronaldas yra visapusiškas sportininkas – įvarių sporto rungčių (lengvoji atletika,powerlifting,virvės traukimas, fizinės būklės patikrinimo varžybos) dalyvis ir prizininkas. Turi sukaupęs daug patirties, sportuojant su savo kūno svoriu, namų sąlygomis. Sieja fizinę veiklą su psichologine sveikata, gilinasi į mentalinius aspektus sporte.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

10 − three =

ChronometrasChronometras

00: 00: 00: 00

Sustabdytas